Vyrų grupių ir seminarų dalyvių

ATSILIEPIMAI

Viduje pajaučiu kylančią agresiją jo atžvilgiu, noras jį sumušti, sutrypti. Mane erzina, nervina jo kalbėjimas pašnibždomis, nupoliravus savo vyrišką pusę. Tą vyrišką sužibėjimo pusę kurią aš pats visada atstatęs publikai. Rodau ją, kai noriu gauti dėmesio. Noriu gauti energijos iš manęs klausančių, bet nenoriu priartėti prie kažko konkrečiai. Noriu, kad minia, ar bent jau kokia grupė mane garbintų, šlovintų, manimi didžiuotųsi.

 

Pasakau vyrui, kuris dalijasi, ką jaučiu.

 

Ignas man padeda: Pabandyk pakalbėti taip, kaip kalba jis.

 

Aš bandau, kalbu pusbalsiu, bandau būti tyliai kalbantis, šnabždantis - netraukt į save dėmesio. Būti ramus švelnus. Mane ima graudulys. Dabar aš visai nevyriškas mamos vaikelis. 3-4 metų vaikiukas, negavęs mamos meilės tiek kiek jam reikėjo, tada kai reikėjo ir kaip reikėjo.

Šiandien savyje atradau mažiuką susigraudinusį pasimetusį vaiką, kuriam labai trūksta meilės. Mamos meilės. Jis gyvena manyje. Aš nežinojau apie jį. Pamačiau jį, pripažinau, kad jis toks yra. Iš mano pasąmonės jis persikraustė į mano sąmonę, į suvokiamą realybę.

Sėdžiu grupėje, ant kėdės su savo nauju suvokimu. Savo kūne pradedu jausti naują jausmą. Jaučiu jį nugaros apačioje, šonuose. Šioje kūno vietoje nesu niekada nieko jautęs. Dabar jaučiu. Jausmas geras, malonus. Tylios, ramios, labai subtilios, bet visa apimančios galios jausmas. Suprantu, kad man nereikia "žibėti" prieš publiką, man prieš nieką nereikia "žibėti". Pajuntu impulsą, norą šokt, judėt, kokiu aikido užsiimt, nors visą gyvenimą aš medinis, sukaustytais judesiais ir nerangus, o dabar jaučiu virpuliukus kūne, kurie atrodo savaime kviečia mano raumenis judesiui. Galiu eit į pasaulį, į žmones, į santykius, bendraut. Jie gali priimt mane arba ne, ir man gerai.

Man dalyvavimas grupėje yra kelionė. Nežinau ko tikėtis iš kito susitikimo, kaip pasisuks dalyvių pasidalijimai. Visai kaip kelionėje nežinomu maršrutu. Neaišku kas laukia už posūkio. Tai nuotykis, adrenalinas ir atradimas. Atradimas mano didžiausio priešo, kuris nuo manęs paslėptas. Labai gerai paslėptas, vietoje, kur niekada neieškau ir apie kurios egzistavimą nežinau. Vietoje, kurią pats ginu savo pykčiu ir agresija, jei tik kas ima rodyti į ją, nes bet koks dėmesys ar atspindys sukelia manyje skausmą, nuo kurio ginuosi. Mano didžiausias priešas gyvena manyje. Maitina mane mintimis ir emocijomis. Kuria manyje reakcijas į žmones ir aplinkybes. Mano didžiausias priešas yra dalis manęs paties. Dalis, kurios nepažįstu, net nesuvokiu kad ji egzistuoja. Ir kol jos nepažįstu - ji mano didžiausias priešas. Vos tik randu - virsta mano sąjungininku.

Tomas, 38 m.

Prieš eidamas į grupę kitų vyrų aš, galima sakyt, bijojau. Man buvo labai nedrąsu atsidurti kambaryje su keliolika nepažįstamų vyrų. Man jie atrodė kietesni už mane, vyriškesni, drąsesni. Pats aš visą gyvenimą jaučiausi nevyriškas, nepakankamas kaip vyras. Pats žodis "vyriškumas" man atrodė net kažkuo atgrasus, gąsdinantis, vengtinas. "Nelegalus". Mintis apie vyrišką solidarumą išvis atrodė nemaloni, lyg dalyvaučiau suokalbyje prieš moteris. 

 

Po bendravimo grupėje geriau supratau, kas darosi kitų vyrų širdyse ir galvose, kas vyksta jų gyvenime. Daug kas priminė man mano paties patirtį, o daug kas buvo visai kitaip. Pamačiau, kokie pažeidžiami gali būti kiti vyrai, net iš išorės labai kieti. Tai "legalizavo" mano paties pažeidžiamumą ir tuo pačiu netikėtai sutvirtino. Išmokau labiau pasitikėti savimi, o svarbiausia - susidraugavau su savo paties vyriškumu, kurio anksčiau nepažinojau. Kai viduje jaučiu įvairių dalykų, kurie man gali nepatikti - skausmą, pyktį, agresiją, liūdesį - sugebu prisiimti atsakomybę už šiuos pojūčius. Užuot baisėjęsis jais, juos slopinęs, aš juos priimu, būnu su jais ir stengiuosi nukreipti šių jausmų energiją į veiksmą, kuris padeda pasijausti geriau, neužsisėdėti depresijoje, negatyvume. 

 

Jaučiuosi atradęs savyje tvirtesnį stuburą, kuris padeda pasitikėti savo priimamais sprendimais ir jais džiaugtis, net jei įgyvendinti juos yra sunku ir skaudu. Atsirado gyvenimo kryptis ir tikėjimas, kad sekdamas ja aš būsiu, ne - esu laimingas. Nuobodulį ir nykumą pakeitė viduje lyg visą laiką deganti ugnelė, kuria norisi dalintis su kitais žmonėmis, su jais bendrauti. Abejonės ir sunkūs jausmai neišnyko, bet juos pasidarė lengviau pakelti. 

 

Galiausiai, atsirado naujų draugų, ko iš grupės išvis nesitikėjau. Kažkiek bičiulių atradau pačioje grupėje, o kažkiek - tarp anksčiau tik iš tolo pažįstamų vyrų, su kuriais niekada negalvočiau, kad galiu susidraugauti. Buvimas grupėje pasiūlė patirčių ir temų, kurios suartino mane su mano lyties atstovais, kuriems aš anksčiau buvau neįdomus, kaip ir jie man. O bendraujant ir draugaujant gyvenimas atrodo prasmingesnis ir įdomesnis. Turiu daugiau motyvacijos sportuoti, žaisti su vaikais, pagaliau galiu sau leisti kiek mažiau dirbti ir daugiau laiko skirti gyvenimo džiaugsmui. 

Vadimas, 38 m.

Prieš pradedant lankyti grupę nejutau bendrystės su vyrais. Neretai pasigesdavau gilaus ryšio su savimi. Tačiau per labai įvairias patirtis grupėje tai keitėsi ir keičiasi iki šiol. Didelė baimė lankydavo prieš kiekvieną susitikimą, pasidalinimą ar užduotį. Neramu būdavo, kad nepriims, sukritikuos, atstums ar pasijuoks. Bet kiekvieno susitikimo metu šis įsitikinimas keitėsi ir kur buvo baimė atsirado saugumas ir pasitikėjimas savimi bei grupe.

 

Ar visi šie patyrimai malonūs ir lengvi? Toli gražu ne. Vidinis procesas man labai primena lindimą į eketę. Baisu, nežinau ar išbūsiu, kam man viso to reikia, nepatogu ir pan. Tik eketės pojūčiai atsikartoja ne tik prieš, bet ir įveikus vidinį pasipriešinimą. Atsiranda didelis energijos antplūdis, sustiprėja tikėjimas savimi ir aplanko vidinė laisvė. Taip atsiranda noras lįsti į eketę dar ir dar. Didėja tolerancija ir gebėjimas išbūti sunkiose emocijose. Visa ši patirtis persikelia ir į kasdienį gyvenimą. Daug mažiau nepatogu parodyti savo ir susidurti su kitų emocijomis. Daug drąsiau pasakyti NE, ten kur anksčiau, tai atrodė sunku. Ir priešingai, daug drąsiau pasakyti TAIP, ten kur anksčiau atrodė - nesusitvarkysiu.

 

Patirtys ir supratimai vyrų grupėje turi labai daug teigiamos įtakos mano gyvenime. Esu dėkingas sau, kad išdrįsau prisijungti ir turėjau rįžto nepasiduoti. Po kiekvienos net mažiausios, bet įveiktos abejonės ateidavo didelis atpildas naujų patirčių ir supratimų.

Linas, 33 m.

Man buvimas šitoj grupė yra drąsus eksperimentas bandyti daryti tą, ką įprastai nedrąsu daryti. 

 

Drąsos suteikia saugumas kylantis iš to kad pasitikiu grupe, kad išlindus žaizdoms ir pametus pagrindą po kojom yra moderatorius ir mane supa drąsus vyrai, kurie patys nebijo pažiūrėti į savo skausmą ir taip palaiko mane. Aš jaučiau, kad išlindus konfliktui, pykčiui, liūdesiui, grauduliui aš galėsiu pabūti erdvėje, kur pagaliau gaunasi priartėti prie to, kas iš tikrųjų yra už tų stiprių išgyvenimų. Kažkur pajudėti. 

 

Ultimately, man grupė padeda judėti ties ryšio atstatymu su pačiu savimi. Ir prisiliesti prie to, kas ten iš tiesų gyva, tikra. Ir suprasti, kad tai gali stipriai skirtis nuo kitų vyrų. Kartu mokausi išbūti tame skirtume. 

Giedrius, 33 m.

Šiame plokščiosios medijos ir pertekliaus visuomenės vakuume, tokia vyriškumo paieškos forma reikalinga, kaip gėlas vanduo. Vyrai serga mitų, klišių, formų ir visuomenės suformuotų normų visuma. Džiaugiuosi galėdamas drąsiai teigti, kad tai ką daro visa TIKRAS komanda yra reikalinga, gyva, tikslinga ir nauja. Tikiuosi tai išaugs į naują vyriškosios kultūros etapą.

Paulius, 25 m.

Pakeitė mano gyvenimą, ar tiksliau, keičia mano gyvenimą į gerąją pusę. Seminarai verti kiekvienos akimirkos, kaip gryno oro įkvėpimas, padedantis judėti į priekį ir nepasiduoti. 

Boris, 28 m.

  • Žiemos stovykla | Sausio 27 - 29
    01-27, pn
    Ukmergės raj.
    2023-01-27 18:00 – 2023-01-29 18:00
    Ukmergės raj.
    Šiandien svarbi užduotis vyrams yra ne kaip tapti kažkuo, ką siūlo visuomenės vyriškumo idealai, o kaip sugrįžti į save ir sužinoti, kas iš tikrųjų esam. Tvirtas stuburas ir atvira širdis - dvi vidinės dalys, nuo kurių kviečiame atsispirti.

ARTĖJANTYS RENGINIAI